Migrenos priepuolių metu – gili meditacija atsipalaidavimui

Kai galva pavargsta laikyti pasaulį | Migrenos švelnumo meditacija moterims
Ši meditacija – ne bandymas „pataisyti“ tave.
Ji – kvietimas būti. Su savimi. Su savo kūnu. Su tuo, kas skauda.
Skirta moterims, kurios patiria migrenos priepuolius ir ieško ne greito sprendimo, bet gilesnio santykio su savo kūnu.
Kai galva pavargsta laikyti pasaulį – ši meditacija tampa tylia šventove, kurioje jautrumas nėra silpnybė, o galia.
Kas tavęs laukia:
– Švelnus kvietimas sustoti ir pailsėti nuo savęs spaudimo;
– Kūno ir pojūčių atjauta be kaltės ar spaudimo „greičiau pasijusti gerai“;
– Vidinis pokalbis su kairiąja galvos puse – vieta, kurioje dažnai kaupiasi skausmas;
– Vizualizacija, leidžianti paleisti kontrolę ir būti laikomai;
– Subtilus garsovaizdis, sukurtas palaikyti vidinę ramybę.
Skirta klausyti gulint arba patogiai įsitaisius.
Leisk sau ne kovoti su galva, o sugrįžti į ją kaip į namus.
Leisk sau būti švelniai. Leisk sau būti.

Transcript

Sveika.

Sveika atvykusi į vietą,

Kurioje nieko nereikia taisyti.

Nieko nereikia ir spręsti,

Kur tu neprivalai būti geresnė savęs versija.

Tavo kūnas šiandien nepriešininkas.

Tavos kausmas nepriešas.

Tavo galva,

Kuri tiek daug laiko bandė viską laikyti,

Šiandien kviečiama pailsėti,

Paleist.

Tiesiog būk čia.

Leisk savo atvykti į tylą,

Net jeigu ji neįdėli.

Kviepuok.

Taip kaip išėjime.

Be pastangos.

Be tikslo.

Užmerk akis.

Pajusk galvą.

Ne kaip skausmo šaltinį,

O kaip šventovę.

Ten tiek daug buvo laikoma.

Mintis,

Atsakomybės,

Laiko neišsakyti žodžiai.

Dabar leisk galvai nustoti laikyti.

Pajusk kairią pusę,

Kairią akį,

Kairį smiltinį.

Visi vaizduok,

Kad čios vietos guliu mygloje.

Mygla švelni,

Nesleidinti.

Jie ateina neslėpti,

O apsaugoti.

Galbūt galva šiandien sako,

Aš noriu pailsėti nuo visko,

Ko negaliu daugiau nešti.

Ir tu atsakai,

Aš girdžiu,

Aš priimu.

Dabar įsilaizduok,

Kad kviepavimas teka ne per krūtinę,

O per tavo galvą.

Įkviepimas tarsi vėjas,

Lengva išlojantis per vidų.

Iškviepimas išneša įtampą,

Kuri gyveno ten ilgai.

Kviepuo klėtai,

Nuo pakaušio žemyn,

Tarsi vėjas einantis per lauką,

Kuris ilgai buvo sausas.

Kiekvienas iškviepimas – leidimas sau nebūti tobulai.

Kiekvienas įkviepimas – priminimas,

Kad tau leidžiama jaustis taip,

Kaip jautiesi dabar.

Įsivaizduok kairią akį,

Ne fiziškai,

Kaip rėdėjimą į vidų,

Kaip langą į savo sielą.

Paklausk jo styliai,

Ką tu bandai man parodyti,

Ko aš vengiu pamatyti savo viduje.

Galbūt išgirsi tik tylą ir tai taip pat atsakymas.

Tylą – tai meilės kalba,

Kai žodžiai dar per aštrus.

Tylą,

Kurio jakūnas šnapšta – aš noriu būti apkabintas,

Negydomas.

Dabar įsivaizduok save,

Ne šią dieną,

Bet kažkur gamtoje.

Tu be skausmo,

Be spaudimo,

Be atsakomybės.

Galbūt jūs tovi po vandeniu,

Galbūt guliu samanuose,

Galbūt tavo galva panierusi gėlėse,

Kurios čiulpia visa perdėginių.

Tu kvipuoji,

O viskas,

Kas sunku,

Paliekama žemėj.

Žemė tave laiko.

Tau nebereikia laikyti pasaulio.

Po truputį grįžk.

Pajusk savo rankas,

Kojų pirštas.

Grįžk ne kaip kare,

Bet kaip moteris,

Kuri leido savo palysėti nuo vidinės kovos.

Galbūt skausmas dar yra,

Be dabar tu su juo kaip su vaiku,

Kuris ilgai verkia,

O dabar jau apkabintas.

Dar kartai kvėpk,

Iškvėpk,

Ir tyliai pasakyk savo.

Aš leidžiu savo nešti mažiau.

Aš leidžiu savo būti švelni savo.

Kai būsi pasiruošusi,

Atsimerk ir sugrįžk nei parygas,

O išsavę.