Pietų Pertrauka Sielai: Klajoklio Nervo Aktyvavimas

Ar jauti, kaip tavo stuburas šiandien laiko ne tik tave, bet ir visą tavo pasaulį?

Ši meditacija skirta moteriai, kuriai reikia tikros pauzės vidury dienos. Kaip psichologė ir neuromokslo praktikė, sukūriau šį įrašą remdamasi neurocepcijos principais – siunčiant smegenims nesąmoningus saugumo signalus, kurie leidžia kūnui iš tiesų atsikvėpti.

Šios praktikos metu:

Nusiimsime socialines kaukes, kurias dėvime darbe, ir leisime veido raumenims tiesiog ištekėti.

Aktyvuosime klajoklį nervą, padėdami kūnui pereiti iš streso režimo į ramybės būseną.

Atpalaiduosime pečių ir žandikaulio įtampą – vietas, kuriose kūnas kaupia dienos „reikia“ ir „privalau“.

Po šių 7 minučių Tu grįši į save.

Transcript

Sveika, Gali atsipalaiduoti, Dabar niekas tevi nežiūri. Tavo ekranas užgesęs, Telefonas nusuktas. Gali nusimti savo darbinį veidą. Ta veida, Kuris sako, Kad viskas spėjai, Kad viskas supranti, Kad esi stipri. Tiesiog leisk veidą raumenėms ištekėti. Pajusk, Kaip kaktos sodą tam palygi ir sunkiai. Atpalaiduok akis, Tiek jos tiesiog vilsėsi savo duobutėse, Nebei iškodamos informacijos. Tu nesi tavo parygos, Tu nesi tavo pasiekimai. Šiaiki, Mirka, Tu tiesiog kvipuojantį tylą. Leisk savo kūnai suprasti, Mečioklė baigta, Tu saugiai grįžai į urvą. Tavo stubaras visą rytą buvo likvi temta stiga, Laikantį tavo pasaulyje. Įsivaizduok, Kad kiekvienas langstelis dabar gauna oro. Nu stuburo apačios iki kaukolios pamatų, Kaip įpuokne krūtinė o nugarą. Įsivaizduok, Kad tavo nugarą plati, Galinga, Lik seno mečio kamienas. Su kiekvienu iškviepimu atiduok žemė visą tą vertikalę įtampą. Pajusk savo delnus, Jie tiek daug nuveikė šiandien. Leisk jiems tiesiog ulėti, Delnai įsiviršo ar į apačią, Kaip tavo kūnas nori pasakyti. Aš priimu arba man užtenka. Giliai tavyje, Po visais tavo ryto pokalbiais, Laiškais ir sprendimais, Yra vieta, Kurioje visada tylu. Tai tavo asmeninis vandenynas. Nusileisk ten. Ten yra žodžio. Tik ciršta, Raminantį, Mėliną spalvą. Čia tavo nervų ląstelis maudus į ramybėjį. Jos atsustato ne per veiksmą, O per buvimą šioje begalinėje artvėje. Pabūk čia. Jei ateis mintis apie nebaigtą darbą, Palidiek ją lyg pro šalį plaukinti laivą. Tau nereikia įlypti. Tu stovik rante. Tau gera tiesiog jausti smėlį po kojonus ir stebėti, Kaip bangos nuplauna dienos dulgės. Po kelių minučių tu vėl užsidėsi savo socialinį šarovą. Bet dabar pajusk šitą šviežią energiją, Kurią ką tik pati sukūrai iš tylos. Tai ne kofeino suteikta jėga. Tai tavo prigintinė gyvybė. Lietai sušildi pirštus. Pajusk, Kaip tavo kūnas vėl užsipildo svoriu. Bet šį kartą svoris malonus. Žemiškas. Kai būsi pasiruošusi, Atsmerk ir pirmiausia pažiūrėki savo rankas. Jos yra tavo įrankiai. Kurti meilį, Tarpą ir laimį. Grįžk į savo dieną. Bet grįžk ne kaip bėgantį, O kaip tą, Kurį žino paslauti.