Nors nepažįstu tavęs,
Žinau,
Kad esame tokie patys.
Žinau,
Kad tu,
Kaip ir aš,
Nori išsigydyti savo žaizdas.
Kad tu,
Kaip ir aš,
Nori būti laimingas.
Žinau,
Kad tavo viduje,
Kaip ir manyje,
Yra to būla nepajūdinamo ramybė,
Kurioje randome prieglobsti ir esame saugus.
Mes atėjome į šį pasaulį tam,
Kad sutaisytume,
Kas buvo sulaužyta,
Kad iš naujo užaudintume tai,
Kas buvo sutripta.
Žinau,
Kad gyvenimas ne visomet eldysi su tavimi teisingai.
Žinau,
Kad kai buvai labiausiai pažydžiamas ir trapus,
Greičiausiai negavai paramos ir pagalbos,
Kurios tuo metu tau taip stipriai reikėjo.
Tuo metu,
Kai labiausiai norėjai,
Kad kažkas apkabintų ir tarsi kūdyti pasupuotų,
Tavo švelnė širdi nieko nebuvo.
Arba tavo širdis gavo skaudžių kirčių.
Mes visi turime randų,
Po kuriais lypi švelnios būtybės.
Ne vienas kirtis,
Kuri gavo mūsų širdis,
Nebuvo smoktas specialiai norint sužaloti.
Už kiekvieno kirčio,
Už kiekvieno pykčio,
Didelėmis išgaščiotimis žiūri baimė.
Kiekvienas,
Skriaudžiantis kita,
Pats buvo nuskraustas.
Kiekvienas rebėme kolektyvinės kančios davinį.
Kiekvienas gydamė po gabalėlį milžiniškos universalios širdies,
Kurios dalimi yra mūsų širdis.
Nukelėvė į tobulos,
Nepajūdinamos ramybės oazę savyje,
Iškelėme patrūpinį iš savo skaudulių ir gydamė juos.
Visa apimantšia meilė.
Todėl mes medituojame,
Plečiame širdies erdvę.
Pajusk savo kvepavimą.
Pajausk,
Kaip tavo kūnu cirkuliuoja švelni,
Bet galinga gyvybės energija.
Įkvepiant,
Tavo kūnas prisipildo šviesos ir lengvumo.
Iškvepiant,
Tavo kūnas vis labiau atsipalaiduoja.
Kiekvienas raumo,
Net ir pats smulkiausios,
Kiekviena lastelė tavo kaulai lengvai atsidūsta,
Pagaliau galėdami visiškai atsipalaiduoti.
Mintise,
Nuskenok savo kūną nuo viršų galve iki kojų pirštų galiuko,
Kad būtum tikras,
Jog nieko nebeliko netpalaiduoto.
Kūnas patogas,
Šiltas ir visiškai atpalaiduotas.
Kai galvoną atklysta įvairios mintis,
Leisk joms atplaukti ir nuplaukti šalin,
Tarsi debesims,
Išlik giedrų dangumi.
Jei kažkuri mintis užsibūna ilgiau,
Viskas tvarkoje.
Nesipriešink,
Negink jos šalin,
Nekovok,
Bekraščio dangaus,
Netrikdo debesis.
Tuoj pakils vėjas ir nuneš debesį tolin.
Tau nereikia tam skirti savo pastangu.
Kai kūne sukyla įvairios emocijos,
Leisk joms būti išlik atviras,
Smalsus,
Prieimantis,
Emocijos.
Taip pat viso labo trumpalaikiai svečiai.
Ateina,
Išeina,
Esi tas,
Kuris lieka.
Jei nori,
Uždėk dalnus ankrutines centro.
Leisk rankų šilumai tiekėti link švelniosios tavo širdies.
Pajusk,
Kaip nuo šilumos jį palengva atsiveria.
Tarsi gėlės žiedlapiai,
Pajutę saulės spindulius.
Čia gyvena meilė.
Ji visuomet čia.
Ir jei kartais jos nejauti,
Tai tik todėl,
Kad neskiri pakankamai dėmesiu.
Pamiršti.
Dabar sąmoningai atkeliavai čia,
Kad patirtum tyra,
Besalidiška,
Galinga ir špelne meilės jėga.
Ji nuplauna visus dienos rūpaiščius.
Kiekviena nerimo raukšlele,
Kiekviena dulkė gali mėgautis šiuo šaltiniu tiek,
Kiek tau norisi.
Jis visuomet čia,
Tavyje,
Niekomet neišsenkantis,
Niekat neišduodantis,
Visuomet apdovanojantis.
Praleistime šioje širdie sirdvėje keletą minučių.
Padėkokime savo širdžiui už meilę,
Kurią jis užsildo mūsų būti.
Padėkokime savo kūnui už tai,
Kad juo patiriame gyvenimą.
Padėkokime savo kvepavimui už tai,
Kad esame.
Šis įrašas tuoj baigsis.
Jei nori,
Gali tęsti šią meditaciją maudydamasis meilės šviesoje,
Ar dėkodamas visiems ir viskam,
Už ką jautiesi dėkingas.
Arba gali švelniai pajudinti kojų pirštus,
Rankų pirštus,
Giliau įkvėpti ir atmerkti akies.
Būk sveikas ir laimingas,
Jeigu tau viskas klojasi lengvai.
